Baltas lapas – mano laukas...

    

   „Baltas lapas – mano laukas.  Aš visai ne poetas, o artojas, laukiantis pavasario, kad galėčiau suarti baltą lapą, apsėti jį švariomis raidėmis, kad galėčiau kiekvieną rytą – ariant ir sėjant – sveikinti saulę, vėją, rasą, debesėlį...“

                                                                           J. Mačiukevičius

     Šiais J.Mačiukevičiaus žodžiais sveikiname visus sulaukusius gražaus pavasario. Na, o su pavasariu atkeliauja ir poezijos pavasaris. Žemdirbys aria žemę, ją apsėja ir išauginęs derlių – pamaitina žmogų. „Balto lapo“ artojai savo posmais pamaitina žmogaus sielą.

     Einame į slėnį, norėdami pasidžiaugti gamta, paklausyti paukštelių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo, išgirsti tylą... O mes gi, minėdami pasaulinę poezijos dieną, penktadienio popietę susirinkome „prie arbatos“ puodelio paklausyti Domeikavos bendruomenės poetų sielos kalbos.

   Manyta, kad poetas kuria „švento pamišimo“ apimtas, jį neva įkvepia mūzos – kūrybos įkvepėjos. Tačiau, klausantis mūsų plunksnos mylėtojų parašytų eilių,

supranti, kad tai kalba žmogaus širdis, apimta svajingų, kartais skaudžių, o gal džiugių prisiminimų ir pojūčių.

     Savo  nuostabiomis eilėmis apie bundančią gamtą, pirmąsias žibutes pavasarį mumyse žadino Genovaitė Visockienė. Garbaus amžiaus sulaukusio, Domeikavos mišraus choro „Versmė“ nario, Prano Sutkaus sukurtos eilės, dar jaunystėje rašytos tremtyje,  ne vieną privertė nubraukti ašarą, prisiminus sunkius tremties laikus. Nuotaiką praskaidrino mūsų choristės Elenos Girdauskienės eilėraštis „Nykštukų namelis“. Na, o mūsų choro ištikimo palydovo Gedimino Girdzijausko eilėraščiai, kupini meilės Tėvynei, gimtąjam kraštui patvirtino frazę „niekada nevėlu“... pradėti rašyti. Jau kelis dešimtmečius rašančios Jadvygos Adomaitienės eilės „Motina“ su didžiausia meile ir pagarba mamai, patarė mums – „Mylėkim motinas, kol turim...“ . Džiaugiamės, kad „prie arbatos“ puodelio  sulaukėme ir jaunosios kartos. Viktorija Presaitė ir Gabrielė Mitkutė drąsiai įrodė mums, kad jos yra mūsų ateitis... Jų lūpose skambėjo jaunatviški išgyvenimai, pamąstymai apie gyvenimą, draugystę.

     Gerbiamo maestro Rimvydo Kruopio atliekami klasikų kūriniai fortepijonui svajingai nešė mus slėniais, plaukėme vakarėjančiu saulėlydžiu ir kiekvieno galvoje sukosi mintys, kurios ieškojo savojo „balto lapo“, padrąsindamos prabilti sielos kalba...